Kiti miestai

Antanas Baranauskas – dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, vienas garsiausių lietuvių poetų, parašęs legendinę romantinę poemą „Anykščių šilelis“. Baranausko kūryba padarė didelį poveikį Maironiui, šis dedikavo poetui savo pirmąją rankraštinę poemą „Lietuva“, nuolat pabrėžė Baranausko reikšmę moderniajai lietuvių literatūrai. Baranauskas taip pat domėjosi matematika, jis sukūrė ypač daug lietuviškų geometrijos terminų, vartojamų ir šiandien: trikampis, daugiakampis, smailus kampas, status kampas ir daugelį kitų.

Jonas Basanavičius – Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, visuomenės veikėjas, ideologas, folkloristas, mokslininkas, gydytojas. Jis redagavo pirmąjį lietuvišką mėnraštį „Aušra“, tapusį tautinio atgimimo manifestu. Visą gyvenimą skyrė tautos savimonės žadinimui, nepriklausomybės siekiui, tituluojamas „tautos patriarchu“.

Jonas Karolis Chodkevičius – valstybės veikėjas, talentingas LDK karvedys, Didysis etmonas, Žemaičių seniūnas, Vilniaus vaivada. Jis buvo ne tik Lietuvos, bet visos Europos legenda. Didžiausią šlovę Chodkevičius pelnė 1605-aisiais, kai mūšyje prie Salaspilio jo vadovaujama kariuomenė sutriuškino beveik keturiskart gausesnes švedų pajėgas. Pergalė nuskambėjo visoje Europoje, talentingą karvedį sveikino pats Popiežius. Chodkevičius įkūrė Kretingos miestą, kuris pradžioje jo garbei vadintas Karolštatu, o 1609 m. išrūpinęs Magdeburgo privilegiją, Kretingoje įsteigė bernardinų vienuolyną ir parapiją.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – garsiausias visų laikų Lietuvos kompozitorius, profesionaliosios muzikos pradininkas, dovanojęs tokius šedevrus kaip simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, daugelį kitų muzikos kūrinių. Čiurlionis buvo ir laiką aplenkęs dailininkas, vienas pirmųjų pasaulio simbolistų, sukūręs mistiškus paveikslus „Karalių pasaka“, „Rex“, daug sudėtingų ciklų, genialiai atskleidžiančių dviejų menų – muzikos ir dailės sintezę. Čiurlionis taip pat buvo chorų dirigentas ir literatas, ypatingai žingeidus žmogus, išbandęs daugelį meno sričių, pavyzdžiui, gyvenimo pabaigoje ypač susidomėjo fotografija.

Steponas Darius (1896–1933) ir Stasys Girėnas (1893–1933) – legendiniai lietuviai aviatoriai, perskridę Atlantą. 1933-iųjų liepos 15-ąją jie lėktuvu „Lituanica“ iš Niujorko pakilo skrydžiui į laikinąją Lietuvos sostinę. Didvyriai Kauno nepasiekė, lėktuvas sudužo Vokietijoje, abu pilotai žuvo. Darius ir Girėnas tapo drąsos simboliais, tautą vienijančiais ir įkvepiančiais herojais. Jų žygdarbis amžiams įsirėžė į mūsų šalies istoriją.

Pranas Dovydaitis – filosofijos mokslų daktaras, pedagogas,  Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Iš Višakio Rūdos valsčiaus kilęs Dovydaitis buvo apie 40 laikraščių bei žurnalų iniciatorius, leidėjas, redaktorius, aktyvus visuomenės ir politikos veikėjas, Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, vadovavo III-iajam Ministrų kabinetui. Ši vyriausybė įėjo į šalies istoriją kaip trumpiausiai išbuvusi prie valstybės vairo – gyvavo lygiai mėnesį.  1919-ųjų metų balandį, A. Smetonai tapus prezidentu, Dovydaitis atsistatydino iš Ministro pirmininko pareigų ir daugiau į politiką nebegrįžo – pasišventė pedagoginiam bei moksliniam darbui, profesoriavo Lietuvos universitete, leido ir redagavo mokslinius žurnalus, enciklopedijas. 1941 m. Dovydaitis buvo suimtas NKVD, kalintas, ištremtas, sušaudytas. 2000 m. paskelbtas kankiniu.

Jonas Jablonskis – žymiausias Lietuvos kalbininkas, Vydūno vadintas „lietuvių kalbos sąžine“. Jis pirmasis parašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“, išleido kitus svarbius veikalus, pasišventęs dirbo tautos labui, sistemindamas, normindamas, puoselėdamas ir tobulindamas lietuvių kalbą, valydamas ją nuo „piktžolių“ ir svetimybių. Jablonskis galutinai nustatė lietuvių raidyną, įdiegė daugybę naujadarų, Pavyzdžiui, šiandien įprasti žodžiai „degtukas“, „mokinys“, daugelis kitų ir net savaitės dienų pavadinimai – sugalvoti Jablonskio.

Jonas Jablonskis – žymiausias Lietuvos kalbininkas, Vydūno vadintas „lietuvių kalbos sąžine“. Jis pirmasis parašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“, išleido kitus svarbius veikalus, pasišventęs dirbo tautos labui, sistemindamas, normindamas, puoselėdamas ir tobulindamas lietuvių kalbą, valydamas ją nuo „piktžolių“ ir svetimybių. Jablonskis galutinai nustatė lietuvių raidyną, įdiegė daugybę naujadarų, Pavyzdžiui, šiandien įprasti žodžiai „degtukas“, „mokinys“, daugelis kitų ir net savaitės dienų pavadinimai – sugalvoti Jablonskio.

Julius Janonis – tragiško likimo poetas, prozininkas, publicistas, vertėjas. Pradžioje dalyvavo aušrininkų veikloje, vėliau įsitraukė į darbininkų judėjimą ir tapo marksistu. Pasitraukė į Rusiją, įsitraukė į revoliucinę veiklą, už tai buvo kalinamas. Janonio poezijai būdingi gamtos, vargo, deginančios socialinės neteisybės motyvai, raginimas keisti neteisingą santvarką. Jaunojo maištininko poezijai būdingos dramatiškos konstrukcijos, jautri, valinga, skvarbi intonacija, pulsuojantividinė įtampa, besiveržianti politinė lyrika.

Teofilius Matulionis – arkivyskupas, kankinys, palaimintasis. Ne kartą kalintas caro režimo, vėliau komunistų. Nacių okupacijos metais jis gelbėjo žydus vaikus. Atšliaužus sovietinei okupacijai, aktyviai dalyvavo apsipriešinimo režimui veikloje, protestavo prieš kunigų areštus, reikalavo į mokyklas grąžinti tikybos dėstymą. 1946 m. buvo sovietų areštuotas, įkalintas, išvežtas į kalėjimą Rusijos gilumoje. Po dešimties metų grįžo į Lietuvą, apsigyveno Birštone klebonijoje, vėliau Šeduvoje. „Už pagirtiną tvirtumą einant gero ganytojo pareigas“ Apaštalų sostas 1962 m. T. Matulioniui suteikė arkivyskupo titulą.2017–aisiais Teofilius Matulionis paskelbtas palaimintuoju.

Petras Klimas – vienas iš nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų, diplomatas, teisininkas, istorikas, visuomenininkas. Drauge su kitais Tarybos nariai pasirašė Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, prisidėjo prie jo redagavimo. Buvo Užsienio reikalų ministras, diplomatas, Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Italijoje, Prancūzijoje, taip pat akredituotas Ispanijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Portugalijoje.

Vincas Kudirka – prozininkas, poetas, publicistas, tautinio atgimimo ir visuomenės veikėjas, vertėjas, gydytojas, Lietuvos himno autorius. Didis patriotas stovėjo prie pačių laisvės ištakų: redagavo žurnalą „Varpas“, ugdė tautos kovingumo dvasią, ragino telktis ir dirbti Lietuvos ir lietuvybės labui.

Vincas Kudirka – prozininkas, poetas, publicistas, tautinio atgimimo ir visuomenės veikėjas, vertėjas, gydytojas, Lietuvos himno autorius. Didis patriotas stovėjo prie pačių laisvės ištakų: redagavo žurnalą „Varpas“, ugdė tautos kovingumo dvasią, ragino telktis ir dirbti Lietuvos ir lietuvybės labui.

Abraomas Kulvietis – kultūros ir Reformacijos veikėjas, eruditas, vienas lietuvių raštijos pradininkų, teisės daktaras. Jis studijavo Krokuvos, Vitenbergo ir kituose Europos universitetuose, buvo Martyno Liuterio mokinys. Grįžęs į Lietuvą tapo pamokslininku, skleidė protestantiškas idėjas, akcentavo švietimo ir mokymosi reikšmę. 1539 m. Vilniuje įsteigė kolegiją – pirmąją aukštesniąją mokyklą, protestantišką švietimo įstaigą, kuri po kelerių metų buvo uždrausta. Kulvietis drauge su kitais Reformacijos šalininkais buvo persekiojamas, pasitraukė į Karaliaučių, ten profesoriavo universitete, dėstė hebrajų ir graikų kalbas. Vėliau vėl grįžo į Vilnių, kūrė evangeliškas giesmes, į lietuvių kalbą vertė psalmes.

Jonas Mačiulis – Maironis – kunigas, profesorius, vienas garsiausių lietuvių romantizmo poetų, tautinio atgimimo dainius. Jo eilėraščiuose atsiveria žmogaus ryšys su istorinės atminties gelmėmis, emocinis santykis su tėvyne, istorija. Eilės persmelkto patriotizmo tautiškumo, lyrikos. Iki skausmo žinomi Maironio eilėraščiai „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Oi neverk, motušėle“ ir daugelis kitų yra tapę Atgimimo simboliais.

Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) – kompozitorius, ATR politikas, diplomatas, T. Kosciuškos sukilimo dalyvis. Muzikos pasaulyje kunigaikštis išpopuliarėjo kaip polonezų autorius, pats žinomiausias iš jų – „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Be maždaug 20-ies polonezų Oginskis sukūrė ir revoliucinių dainų, maršų, valsų, mazurkų, taip pat operą. 1812 m. Oginskiai nusipirko Rietavo dvarą, jis tapo šeimos svarbiausia rezidencija, čia šiandien stūkso paminklas garsiajam muzikui Mykolui Kleopui Oginskiui ir jo palikuonims.

Miko Petrausko atminimą saugantį paminklą Palūšėje 1973 m., minint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, sukūrė ir pastatė skulptorius Juozas Kėdainis su Dailės instituto studentais. Paminklas ąžuolinis, lyros pavidalo, apibendrintų formų. Priekinėje plokštumoje pritvirtinta varinė plokštė su bareljefiniu Petrausko portretu. Žemiau jos išskobtas įrašas: „Čia suskambo Miko Petrausko lyra 1873 - 1937“ ir paminklo sukūrimo data. 

Emilija Pliaterytė – lietuviškoji Žana D‘Ark, karinių pajėgų kapitonė, 1831 m. sukilimo dalyvė. Įsiplieskus 1831-ųjų sukilimui, grafaitė nusirėžė plaukus ir stojo į kovotojų gretas, ėmėsi vadovauti būriui. Ji narsiai vedė sukilėlius į mūšius, demonstravo stebėtiną drąsą ir pasiaukojimą. Sukilėliams traukiantis, kapitonė atsisakė paklusti, liko kovoti – žaizdotomis kojomis, senkančiomis jėgomis, patikino besikausianti iki paskutinio kraujo lašo. Taip ir nutiko, narsioji karžygė buvo sužeista, mirė vos 25-erių,palaidota Kapčiamiestyje.

Vladas Putvinskis – visuomenės, kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, Šaulių sąjungos įkūrėjas. Studijavo žemės ūkio mokslus, ūkininkavo. Carinės priespaudos laikais jo dvaras buvo tapęs lietuvybės centru, čia slapta burdavosi tautinio atgimimo šviesuomenė. Putvinskis buvo įsteigęs didžiausią lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir platinimo centrą Žemaitijoje, steigė slaptąsias mokyklas, finansiškai rėmė „Varpo“ žurnalą, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.

Vladas Putvinskis – visuomenės, kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, Šaulių sąjungos įkūrėjas. Studijavo žemės ūkio mokslus, ūkininkavo. Carinės priespaudos laikais jo dvaras buvo tapęs lietuvybės centru, čia slapta burdavosi tautinio atgimimo šviesuomenė. Putvinskis buvo įsteigęs didžiausią lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir platinimo centrą Žemaitijoje, steigė slaptąsias mokyklas, finansiškai rėmė „Varpo“ žurnalą, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.

Kėdainių istorija neatsiejama nuo Radvilų giminės. Kėdainius valdant dviems Lietuvos didiesiems etmonams – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui Radvilai, miestas išgyveno milžinišką kultūrinį ir ekonominį pakilimą, tapo vienu iš reformacijos LDK centrų. Į Kėdainius gyventi atvyko lenkų vokiečių, net škotų, atvykėlių įsikūrimą mieste skatino palanki Radvilų įvesta mokesčių politika. Kėdainiuose gyveno katalikai, liuteronai, žydai, stačiatikiai, evangelikai-reformatai, Kėdainiai tapo įvairiųtautybių ir religinių konfesijų miestu.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas – Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas. Prasidėjus sovietų okupacijai 1945 m. Ramanauskas priėmė partizano priesaiką, pasirinko Vanago slapyvardį. Vanagas dalyvavo devyniose kautynėse, daliai jų pats vadovavo. Daug dėmesio skyrė partizanų spaudai, leido laikraščius. Suimti KGB Ramanauską pavyko tik po 11 partizaninės kovos metų. Partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas beveik metus, vėliau nužudytas.

Ieva Simonaitytė – Klaipėdos krašto rašytoja, įamžinusi lietuvių prozoje Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimą. 1935 m. sulaukė didžiulio pripažinimo, išleidusi romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kuriame vaizduojamas tragiškas vienos Mažosios Lietuvos šeimos kelių kartų likimas. Už šį kūrinį Simonaitytė 1936 m. buvo apdovanota valstybine literatūros premija, nuo tada atsidėjo vien kūrybai. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, rašytoja gyveno Kaune, vėliau Vilniuje, vasarodavo Priekulėje.

Antanas Smetona – teisininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis Lietuvos prezidentas. Šalies prezidentu Smetona išrinktas buvo du kartus: 1919 m. ir 1926 m., jo prezidentavimą nutraukė sovietinė okupacija. Smetona su šeima pasitraukė į Vakarus, apsistojo JAV. 1944 m. Smetona mįslingomis aplinkybėmis žuvo gaisro metu savo namuose Klivlende.

Balys Sruoga – poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas. 1943-aisiais rašytojas buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Gyvuliškos sąlygos, nuolatinis badas, šaltis, ir patirtas pažeminimas vėliau atgimė tragiškoje satyroje, memuarų knygoje „Dievų miškas“. Sarkastiškos ironijos ir juodojo humoro kupiną kūrinį sovietai išleisti uždraudė, knyga pasirodė tik po autoriaus mirties. Garsųjį kūrinį B. Sruoga parašė per tris mėnesius Birštone, kur netrukus po grįžimo iš koncentracijos stovyklos atvyko gydytis ir atgauti jėgų.

Laurynas Stuoka-Gucevičius – garsus Lietuvos architektas, brandžiojo klasicizmo atstovas. Būsimoji architektūros legenda gimė Kupiškio rajone, Migonyse, mokėsi Panevėžyje, studijavo Vilniuje. Vėliau ketverius metus praleido Vakarų Europoje, ten sėmėsi žinių iš garsiausių to meto architektūros žvaigždžių. Grįžęs į Lietuvą, suprojektavo ir rekonstravo Vilniaus rotušę, katedrą, Verkių rūmų kai kuriuos pastatus, daug kitų rūmų, namų, dvarų, bažnyčių. Gucevičius dėstė Vilniaus universitete, buvo Architektūros katedros vedėjas, profesorius, taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje – priklausė masonų ložei, buvo vieno iš 1794 m. sukilimo organizatorių dešinioji ranka.