Pasaulio vandenynas

Pasaulinis vandenynas – vientisa hidrosferos dalis, kuri dengia 71 % planetos paviršiaus ir apima 361 mln. km plotą. Pasaulinis vandenynas apima nevienodą paviršiaus dalį: Šiaurės pusrutulyje apie 61 %, o Pietų pusrutulyje – apie 81 %. Pasaulinį vandenyną sudaro penki vandenynai: Ramusis, Atlanto, Indijos, Pietų ir Arkties.

Arkties vandenynas – mažiausias Žemės vandenynas, apimantis didelį plotą aplink Šiaurės ašigalį. Jį nuo kitų vandenynų skiria žemynai ir salos. Vandenyno krantai labai raižyti, pakraščiuose gausu apledėjusių salų, pasižymi atšiauriomis klimato sąlygomis ir palyginti nedideliu gyliu. Virš vandenyno vyrauja arktinės oro masės. Vidutinė oro temperatūra svyruoja nuo -20 °C iki -40 °C, o vasarą artima 0 °C. Arkties vandenyne atrasta įvairių naudingųjų iškasenų: naftos bei gamtinių dujų telkinių, gausu įvairių rūdų.

Ramusis vandenynas – didžiausias ir giliausias vandenynas, kitaip dar vadinamas Didžiuoju. Jis užima pusę Pasaulinio vandenyno ploto ir apima 1/3 Žemės paviršiaus. Ramiajame vandenyne gausu salų, dauguma jų yra Pietų pusrutulyje. Vandenynas plyti beveik ant vienos Ramiojo vandenyno plokštės, o pakraščiuose susieina su kitomis plokštėmis, todėl čia dažna žemėdreba ir vulkanizmas. Ši aktyvi sritis vadinama Ramiojo vandenyno ugnies žiedu. Vandenyno centre ryški pasatų veikla, o vakarinei daliai būdingi musonai. Aktyvūs ir atogrąžų ciklonai – taifūnai. Vandenynas driekiasi iš šiaurės į pietus, todėl vidutinė vandens paviršiaus temperatūra kinta nuo -1 iki +29 °C. Tarp atogrąžų ji +24–28 °C ir yra didesnė nei kituose vandenynuose. Ramusis vandenynas labai turtingas įvairios augalijos ir gyvūnijos, jo gelmėse ir podugnio uolienose gausu naudingųjų iškasenų, jame yra itin žuvingų regionų.

Atlanto vandenynas – antras pagal dydį vandenynas, apimantis apie penktadalį Žemės paviršiaus. Šis vandenynas yra gana jaunas. Seniausioms jo dugno vietoms ne daugiau kaip 250 mln. metų. Išsidėstęs visose Žemės klimato juostose, todėl klimatas labai įvairus. Vidutinė vandens paviršiaus temperatūra siekia apie +1 °C. Atlanto vandenynas yra tarsi milžiniška vandens juosta, jungianti Arktį su Antarktimi. Šiame vandenyne sužvejojama daugiausia žuvų bei kitų jūros gėrybių (ypač šiaurinėje dalyje), taip pat gausu naudingųjų iškasenų: naftos, gamtinių dujų, fosforitų, deimantų

Indijos vandenynas – trečias pagal dydį, apima apie 20 % Pasaulinio vandenyno ploto. Jis visas yra rytų pusrutulyje, o didesnioji dalis išsidėsčiusi Pietų pusrutulyje. Vandenyno krantai mažai raižyti, salų nedaug. Į šiaurę nuo pusiaujo pučia sezoniniai vėjai musonai. Vidutinė vandens paviršiaus temperatūra čia bene aukščiausia iš visų vandenynų – siekia apie +30 °C. Šiame vandenyne gausūs žuvų ištekliai, gausu naudingųjų iškasenų, ypač naftos (Persų įlanka)

Pietų vandenynas – ketvirtas pagal dydį pasaulio vandenynas. Susiliečia su Atlanto, Ramiojo bei Indijos vandenynais. 2000 m. šis vandenynas kaip atskira ekosistema buvo išskirta Tarptautinės hidrologijos organizacijos. Pietų vandenyną, kaip penktą atskirą vandenyną, mokslininkai nusprendė išskirti dėl žemesnės jo vandens temperatūros, mažesnio druskingumo, vandenyno srovių ypatumų. Pietų vandenyne pučia stipriausi vėjai nei kur kitur Žemėje. Dėl stiprių vėjų, didelių bangų bei ledo čia pavojinga plaukioti laivams. Vandens paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -2 iki +10 °C.

Atskiri vandenynai dar skirstomi į jūras, įlankas, sąsiaurius ir t.t. Šis skirstymas gana sąlygiškas tiek požymių parinkimu, tiek tradicija.

Jūros – vandens plotai, kuriuos nuo vandenyno atriboja sausuma arba povandeninio reljefo iškilimai, skiriasi nuo vandenyno hidrologiniu bei klimatiniu režimu. Jūros skirstomos į vidines ir pakraštines.

Vidinės jūros - yra beveik iš visų pusių apsuptos sausumos, su vandenynu jungiasi nebent sąsiauriais (Raudonoji, Juodoji, Viduržemio).  

Pakraštinės jūros yra negiliai įsiterpusios į sausumą, nuo vandenyno atskirtos tik salų grandinių arba pusiasalių (Beringo, Karibų, Šiaurės).

Įlankos – didesnės ar mažesnės vandenynų, jūrų dalys, daugiau ar mažiau įsiterpusios į sausumą ir turinčios ryšį su vandenynu (Meksikos, Gvinėjos, Biskajos)

Sąsiauris – siauras vandens ruožas, jungiantis gretimus vandenynus, jūras ar vandenyną su jūra (Gibraltaro, Beringo, Mozambiko)

Salos – sausumos plotai, iš visų pusių apsupti vandens. Salos pagal susidarymą skirstomos į žemynines, vulkanines ir koralines.

Salų tipai:

• Žemyninės salos – tai sausumos plotai, atskilę nuo žemynų dėl tektoninių judesių (Madagaskaras, Tasmanija, Britanija).
• Vulkaninės salos – susidarė dėl ugnikalnio išsiveržimo vandenyno ar jūros dugne (Islandija, Havajai, Kurilų salos).
• Koralinės salos – susidarė koralų rifų vietose, tik atogrąžų platumose. Būdinga koralinių salų forma yra atolas (Bora Bora, Prancūzijos Polinezija).

Vandenyno vanduo savo ypatybėmis labai skiriasi nuo vandens, kurį mes kiekvieną dieną geriame ar naudojame buityje. Būdingiausios vandens ypatybės – druskingumas ir temperatūra.

Druskingumas – ištirpusių druskų kiekis jūros vandenyje, reiškiamas promilėmis (‰), rodančiomis, kiek gramų druskų yra viename litre vandens. Vidutinis Pasaulinio vandenyno druskingumas – 35 ‰. Pasaulinio vandenyno vandens druskingumas paviršiuje nėra visur vienodas. Tai nulemia įvairios priežastys: atmosferos kritulių ir garavimo santykis, priklausantis nuo geografinės platumos; upių nuotėkis; ledo tirpimas; vandenyno srovės. Pusiaujo klimato juostoje, kur aukšta temperatūra, bet kritulių iškrenta daugiau nei išgaruoja, druskingumas mažesnis (33–34 ‰) nei atogrąžų srityse, kur labai karšta ir kritulių iškrenta labai mažai (36–37 ‰). Vidutinėse ir poliarinėse platumose druskingumas sumažėja iki 33–34 ‰. Druskingiausia yra Raudonoji jūra – 41 ‰, o Baltijos jūros druskingumas apie 6–8 ‰.

Temperatūra

Pasaulinio vandenyno temperatūros pasiskirstymas yra nevienodas, nes priklauso nuo geografinės platumos: kuo toliau nuo pusiaujo, tuo vanduo vėsesnis. Tropinėse platumose temperatūra visus metus aukšta (24–28 °C). Vandens temperatūra priklauso ir nuo gylio. Iki 500 m temperatūra žemėja gana sparčiai, o leidžiantis dar giliau – labai iš lėto. Didesniame negu 3–4 km gylyje temperatūra beveik visur vienoda ir siekia nuo +2 iki 0 °C. Vidutinė Pasaulinio vandenyno paviršinio vandens temperatūra siekia apie +17,5 °C.

Potvyniai ir atoslūgiai yra nuolat pasikartojantys vandens lygio pakilimai ir nusileidimai vandenynų ir jūrų pakrantėse. Šiuos periodinius vandenyno vandens svyravimus sukelia Saulės ir Mėnulio trauka.

Mėnulis yra dvigubai mažesnis už Saulę, bet arčiau Žemės, todėl jo įtaka potvyniams didesnė. Mėnulio trauka išgaubia vandenyną ties tuo dienovidiniu, ties kuriuo jis kybo. Tuo pačiu metu vandenynas išsigaubia ir priešingoje Žemės pusėje.

Vandenynų srovės – tarsi povandeninės upės, judančios tam tikra kryptimi, tūkstančius kilometrų plukdančios ne tik milžiniškus kiekius vandens, bet ir šilumą, šaltį, kritulius bei maistingąsias medžiagas. Galingos vandenynų ir jūrų srovės susidaro ir egzistuoja veikiant keliems veiksniams: pastoviems vėjams ir skirtumui tarp skirtingo vandens lygio ir tankio. Dėl Žemės sukimosi vėjai vandenyno sroves suka milžiniškais ratais.

Šiaurės pusrutulyje vandenynų srovės teka pagal laikrodžio rodyklę, o į pietus nuo pusiaujo – prieš laikrodžio rodyklę. Taip srovės nuolat maišo Pasaulinio vandenyno vandenį. Nuo pusiaujo į ašigalius teka šiltosios srovės, o priešinga krytimi – šaltosios srovės.

Šaltosios srovės mažina teritorijų, pro kurias teka, vidutinę temperatūrą. Šaltosios srovės sukuria sausą klimatą, o didžiuliai regionai, patenkantys į jų poveikio zonas, yra virtę dykumomis.

Šiltosios srovės sušildo didžiulius sausumos plotus, lemia žemės derlingumą ir švelnų klimatą. Be šiltųjų srovių poveikio daug didesnę Žemės dalį kaustytų ledas. Žiemą šių srovių veikiamose teritorijose oro temperatūra gerokai aukštesnė negu kitose šios platumos vietose.

Šiaurės Atlanto srovių sistema

Ties šiaurės atogrąža įkaitusius Atlanto vandenis vyraujantys pasatų vėjai gena į vakarus, Floridos pusiasalio link. Taip susiformuoja Šiaurinė pusiaujo srovė.

Šiaurinei pusiaujo srovei pasiekus Floridos pusiasalį, vandens srautas keičia kryptį ir pradeda tekėti šiaurės rytų kryptimi Europos link. Nuo čia tekanti vandens srovė vadinama Golfo srove.

Ties vidutinėmis platumomis srovė išsišakoja, dalis vandens toliau srūva į šiaurės rytus – Šiaurės Atlanto srovė, kita dalis – Azorų srovė, dėl Koriolio jėgos sukasi į pietus ir įsilieja į šaltąją Kanarų srovę.

Pietų Amerikos skirtingų pakrančių klimatas ties pietų atogrąža visiškai nepanašus. Rytinėje pakrantėje (Rio di Žaneiru) klimatas karštas ir drėgnas. Vakarinėje pakrantėje (Antofagastoje) žymiai vėsiau (tai nebūdinga atogrąžoms) ir nepaprastai sausa. Taip yra todėl, kad rytinio žemyno pakraščiu teka šiltoji Brazilijos srovė, o vakariniu – šaltoji Peru srovė. Šaltoji srovė neleidžia susidaryti lietaus debesims, o aukšti Andai nepraleidžia drėgnų oro masių iš rytų. Todėl Čilės mieste Antofagastoje beveik neiškrenta kritulių.

Pasaulinis vandenynas – didžiausia Žemės ekosistema, todėl jo tarša yra viena iš svarbiausių ekologinių problemų. Dėl vandenynų ir atmosferos cirkuliacijos nė viena pakrantė ir aplinkinė sritis negali išvengti taršos. Jos pasekmės labiausiai jaučiamos tose pakrančių teritorijose, kurios yra tankiai apgyvendintų sričių kaimynystėje. Įvairūs teršalai, patenkantys į vandenyną, daro didžiulę neigiamą įtaką tiek vandenynų gyvūnijai ir augalijai, tiek ir pačiai žmonijai.